2026 m. kovo 16–21 dienomis dalyvavau tarptautiniuose kursuose Florencijoje, kurie buvo
skirti specialiųjų poreikių turinčių mokinių įtraukčiai. Sugrįžau su svarbia žinia: specialusis
poreikis nėra mokinio „gedimas“ ar tinginystė – tai tiesiog kitoks pasaulio matymo ir
mokymosi būdas.
Diagnozė – tai ne nuosprendis, o gairės mokytojui
Šiuolaikinėje klasėje vis dažniau sutinkame vaikų, kuriems sunkiau sekasi skaityti, susikaupti
ar bendrauti. Kursų metu dar kartą įsitikinau, kad mūsų, mokytojų, užduotis nėra „pataisyti“
vaiką, kad jis taptų toks, kaip visi. Mūsų darbas – rasti tinkamą raktą į jo mokymąsi. Kai
pakeičiame metodą, mokinys, kuris vakar jautėsi niekam tikęs, šiandien gali pasiekti puikių
rezultatų.
Empatija – svarbiausias įrankis
Kursuose turėjome galimybę patys „įlipti į mokinio batus“: atlikti užduotis esant triukšmui,
rašyti nedominuojančia ranka ar bandyti suprasti instrukcijas svetima kalba. Šios patirtys
priminė, kokį didžiulį nuovargį ir stresą kasdien patiria vaikas, kuriam standartinė užduotis
yra per sunki.
Būtent mokytojo ramybė, profesionalumas ir paprasčiausia žmogiška empatija yra tie
veiksniai, kurie nulemia, ar mokinys norės sugrįžti į pamoką rytoj.
Įtrauktis prasideda nuo mūsų požiūrio
Mokinio sėkmė tiesiogiai priklauso nuo to, kaip mes jį priimame. Kai mokinys jaučiasi
saugus ir suprastas, jo baimę keičia smalsumas, o nesėkmes – mažos, bet labai reikšmingos
pergalės. Kurkime mokyklą, kurioje vietos ir palaikymo užtenka kiekvienam, nes kiekvienas
vaikas turi teisę į sėkmę.
Lietuvių kalbos mokytoja
Asta Buškuvienė
